Barzdų biblioteka

17/08/2026

Užsukite – galbūt smėlis nustebins labiau, nei tikėjotės! 🤎

31/07/2026

27/07/2026

📚Žinutė lankytojams
Lauksime jūsų sugrįžtant kitomis dienomis.

INFORMACIJA LANKYTOJAMS!

23/07/2026

Mūsų kaimo istorija – žmonės, garsinę Barzdus

Barzdų kraštas turtingas iškiliomis asmenybėmis ir jų istorijomis. Vienas jų – ūkininkas ir fotografas Juozas Tamošaitis, jo šeimos nariai savo darbais garsino Barzdus Lietuvoje.

Dalijamės šiuo pasakojimu kaip mūsų kaimo istorijos dalimi. O apie Juozo brolį – žymų dailininką Antaną Tamošaitį – netrukus papasakosime plačiau.

Ūkininkas Juozas Tamošaitis gimė 1890 metais Barzduose, tuomet Naumiesčio apskr.. Šeimoje iš septynių vaikų buvo vyriausiasis ir paveldėjo 100 margų ūkį, jaunesniuosius brolius ir seseris leido į mokslą. Brolis Antanas tapo dailininku, broliai Jonas ir Pranas tapo kunigais, sesuo Onutė baigė mokytojų seminariją, o jauniausioji sesutė Antanina, baigusi gimnaziją, įstojo į vienuolyną. Juozas Tamošaitis Lietuvos nepriklausomybės metais Barzduose buvo nepakeičiamas fotografas. Be fotografijos, domėjosi ir muzika. Turėjo patefoną ir daug plokštelių su Pupų Dėdės ir Kipro Petrausko įrašais. Nors šeima buvo ideali, bet nuolat lydėjo nelaimės. Brolis kun. Jonas kartą labai išsigando ir netrukus išprotėjo. Nesėkmė ištiko ir kunigą Praną, kuris nuskendo Nemune. Rusams okupavus Lietuvą, Juozą Tamošaitį su šeima ištrėmė į Sibirą, iškirto medžius, nugriovė sodybą. Grįžęs iš Sibiro į tėviškę, išskyrus plačiašakį ąžuolą, nieko neberado. Pasidžiaugė Lietuvos padange, paliūdėjo dėl sugriauto gyvenimo ir 1967 metais iškeliavo Amžinybėn, atgulė Barzdų kapinėse.

22/07/2026

Bibliotekoje — naujos knygos.
Užeik. Išsirink istoriją, kuri šiandien tave pradžiugins.

21/07/2026

Prisijungti prie skaitymo iššūkio „Vasara su knyga" dar tikrai ne vėlu.

Lietuvoje vyksta kiek neįprastas reiškinys – tūkstančiai žmonių vieni kitiems rekomenduoja knygas. Vieni dalijasi savo atradimais socialiniuose tinkluose, kiti – draugų rate, treti pirmą kartą atsiverčia knygas, pasiūlytas artimųjų ar kolegų. Ši rekomendacijų banga – Lietuvos b...

21/07/2026

Smagios akimirkos Barzdų bibliotekoje! 📚🎲

Žaidėme, kūrėme, mokėmės vieni iš kitų ir puikiai praleidome laiką. „Krapštalynas“ kvietė išbandyti kūrybines veiklas, o stalo žaidimai dovanojo daug gerų emocijų.

Dėkojame visiems dalyvavusiems ir lauksime jūsų kituose bibliotekos renginiuose! 🌿😊

15/07/2026

230 metų sakralumo Barzduose

Barzdų kapinėse žmonės laidojami ratu – neįprasta, bet prasminga tradicija, menanti šimtmečių istoriją. Tai išlikęs senosios medinės koplyčios pėdsakas. Ji stovėjo kapinių teritorijoje iki 1934 m. Iš pradžių žmonės buvo laidojami aplink ją. Kai koplyčia buvo nugriauta ir jos vieta užlaidota, laidojimo tvarka liko nepakitusi. Dabar koplyčios vietoje stovi Marijos skulptūra, pastatyta Barzdų Kristaus Karaliaus bažnyčios statytojui S. Mikelkevičiui.
Prieš 230 metų Barzdų koplyčia tapo vietos bendruomenės dvasiniu centru. Ją pastatė ir į Barzdus perkėlė kunigas Jeronimas Šateika – dvasininkas, švietėjas, sukaupęs didelę biblioteką ir prisidėjęs prie krašto religinės raidos. Jo pastangomis koplyčia tapo ne tik maldos, bet ir bendruomenės susibūrimo vieta. Pasakojama, kad 1927 m., vykdamas iš Šakių į Pilviškius, Barzduose sustojo ir koplyčioje meldėsi tuometinis Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona.
1796 m., kai Griškabūdžio karmelitai nusprendė statyti naujus, didesnius maldos namus, senoji medinė koplyčia tapo nereikalinga. Kunigas Šateika, matydamas jos reikšmę tikintiesiems, pasirūpino jos perkėlimu į Barzdus. Koplyčia atkeliavo su altoriumi, trimis paveikslais ir liturginiais rūbais.
Laikui bėgant koplyčia buvo plečiama ir puoselėjama. 1828 m. parapijiečių ir maršalkos Florijonavičiaus pastangomis ji buvo ženkliai padidinta ir pašventinta. Jau 1826 m. Šventasis Sostas suteikė leidimą čia švęsti Visuotinius Šv. Mato ir Švč. Mergelės Marijos Maloningosios atlaidus. Šios šventės tapo svarbiu bendruomenės įvykiu, sutraukusiu žmones iš viso krašto.
1919 m. Barzdai tapo savarankiška parapija, o pirmuoju jos klebonu paskirtas marijonas Antanas Petrauskas. Jo iniciatyva koplyčia buvo išplėsta, pastatyta klebonija ir ūkiniai pastatai. Tačiau 1934 m. Barzdų Kristaus Karaliaus bažnyčia tapo nauju tikėjimo centru, o senoji koplyčia buvo išardyta. Jos medžiagos buvo panaudotos prieglaudai statyti, taip simboliškai pratęsiant jos misiją – tarnauti žmonėms. Ši prieglauda stovi iki šiol – tai daugybę kartų renovuotas gyvenamasis namas.
Nors šiandien Barzdų kapinėse senosios koplyčios nebėra, jos palikimas gyvas. Istorinė atmintis išlieka ne tik žmonių prisiminimuose, bet ir pačioje kapinių struktūroje. Kapai, išsidėstę ratu, ženklina buvusios šventovės vietą. Koplyčios pamatų akmenys atkasami ir šiandien, liudydami jos buvimą ir istoriją.