Šiaulių regioninis valstybės archyvas

04/08/2026

AR ŽINOJOTE, KAD... Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialas į dabartinį pastatą M. Valančiaus g. 3 persikėlė 1980 m. vasarą?

Po karo, 1944 m. vasaros pabaigoje, Panevėžio apskrities valstybinio archyvo veikla buvo atnaujinta. Tuo metu archyvas veikė Respublikos g. 73 esančiose patalpose. Dokumentams saugoti buvo skirti keturi kambariai. Svarbiausia archyvarų užduotis buvo surinkti ir sutvarkyti po karo išlikusius ir išblaškytus prieškario bei karo metų dokumentus. Yra žinoma, kad kai kurios įmonės ir įstaigos dokumentus vežė į makulatūros supirkimo punktus, o turguje į senus dokumentus buvo vyniojamos silkės ir kitos maisto prekės.
1944 m. šešiuose archyvo fonduose buvo saugoma 5 320 bylų.

1953 m. archyvas buvo perkeltas į vienaaukštį mūrinį pastatą A. Domaševičiaus g. 30 (dabar – A. Smetonos g.). Dokumentams saugoti buvo skirti trys kambariai. Archyve daugėjo fondų ir saugomų dokumentų, todėl nebetilpusios bylos buvo kraunamos keliomis eilėmis, dalis jų laikyta net ant grindų. Galiausiai archyvas buvo priverstas sustabdyti dokumentų priėmimą. Miesto valdžios prašyta skirti papildomų patalpų arba statyti naują archyvo pastatą. 1961 m. Panevėžio miesto vykdomasis komitetas skyrė sklypą R. Čarno g. (dabar – Vasario 16-osios g.) naujo archyvo statybai, tačiau šioje vietoje jis taip ir nebuvo pastatytas.

1964 m. visi archyve saugoti dokumentai buvo perkelti į Marijonų vienuolyno patalpas P. Rotomskio g. (dabar – Marijonų g.), o administracija liko A. Domaševičiaus gatvėje. Patalpų trūko ne tik dokumentams, bet ir darbuotojams – septyni darbuotojai dirbo dviejuose kambariuose, kuriuose buvo priimami ir tvarkomi dokumentai bei konsultuojami lankytojai.

Tačiau patalpų problema liko neišspręsta. 1970 m. Lietuvos TSR centrinio valstybinio archyvo Panevėžio filialo direktorius H. Jurgaitis vėl kreipėsi į Panevėžio miesto vykdomąjį komitetą, prašydamas filialui perduoti visą Marijonų vienuolyno pastatą arba padėti gauti lėšų naujo archyvo pastato statybai.

Naujasis archyvo pastatas M. Valančiaus g., skirtas 200 000 bylų saugoti, pradėtas statyti 1978 m. lapkričio 16 d. 1980 m. kovo 6 d. pastatas buvo pripažintas tinkamu naudoti, o birželio 6 d. įvyko iškilmingas jo atidarymas. Taip po kelis dešimtmečius trukusių tinkamų patalpų paieškų Panevėžio archyvas pagaliau įsikūrė specialiai dokumentams saugoti pastatytame pastate.

👉Taip pat kviečiame apsilankyti ir ŠRVA Panevėžio filialo parengtoje virtualioje parodoje „Iš Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo praeities“: https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34

24/07/2026

🎨 Gerardas Bagdonavičius – dailininkas, pieštuku įamžinęs Lietuvos kultūros paveldą.

2026 m. liepos 25 d. minėsime 125-ąsias šiauliečių mylimo dailininko, pedagogo, fotografo ir kultūros metraštininko Gerardo Bagdonavičiaus gimimo metines. Tai puiki proga prisiminti žmogų, kurio kūryba šiandien vertinama ne tik kaip menas, bet ir kaip neįkainojama Lietuvos istorinio paveldo dalis.

Gerardas Bagdonavičius gimė 1901 m. Radviliškyje, tačiau vos po metų jo šeima apsigyveno Šiauliuose – mieste, su kuriuo neatsiejamai susijęs visas jo gyvenimas ir kūryba. Pirmojo pasaulinio karo audra šeimą nubloškė į Rusiją, kur jaunasis Gerardas ne tik tęsė mokslus, bet ir išbandė aktoriaus kelią – Jaroslavlio kino studijoje sukūrė apie penkiasdešimt vaidmenų. Sugrįžęs į Lietuvą jis pasirinko dailininko ir pedagogo kelią.

Nuo 1921 m. G. Bagdonavičius dėstė dailę Šiaulių mokytojų seminarijoje, vėliau – vidurinėje amatų mokykloje, prekybos mokykloje, pedagoginėje mokykloje ir J. Janonio vidurinėje mokykloje. 1933–1938 m. savo namuose buvo įkūręs privačią dailės studiją.

Gerardas Bagdonavičius buvo universalus menininkas. Jo talentas atsiskleidė grafikoje, scenografijoje, fotografijoje, pedagogikoje, baldų projektavimo ir knygų iliustravimo srityse, o ypač – ekslibriso mene.

Per daugiau kaip penkis kūrybos dešimtmečius Gerardas Bagdonavičius sukūrė šimtus ekslibrisų, reklaminių plakatų, knygų viršelių, scenos dekoracijų ir kostiumų Šiaulių, Kauno bei Klaipėdos teatrams. Jis iliustravo leidyklos „Kultūra“ knygas ir žurnalus „Kultūra“, „Gairės“, „Žiburėlis“ bei kitus leidinius. 1925 m. išleido „Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdų albumą“.

Tačiau bene didžiausia jo dovana Lietuvai – architektūros ir etnografijos piešiniai. Keliaudamas po miestus ir miestelius, pieštuku, tušu, pastele ar akvarele jis fiksavo bažnyčias, sinagogas, dvarus, sodybas, koplytstulpius, gatves, aikštes ir net kukliausius kaimo statinius. Ant daugelio darbų kruopščiai pažymėdavo vietovę, datą, pastato istoriją ar kitus paaiškinimus. Tuo metu toks kruopštumas ne vienam atrodė pernelyg dokumentiškas, tačiau šiandien šie kūriniai yra neįkainojami kultūros paveldo liudytojai.

Ypatingą vietą jo kūryboje užima fotografija. Gerardas Bagdonavičius nuolat ieškojo naujų kompozicijos ir apšvietimo sprendimų. Jo fotografijose atsiveria tarpukario ir pokario Šiaulių gyvenimas – miesto gatvės ir architektūra, spektakliai, žmonės, gamta bei kasdienybės akimirkos.

Gerardo Bagdonavičiaus kūrybinis palikimas šiandien saugomas vienuolikoje Lietuvos muziejų. Didžiausią jo darbų kolekciją puoselėja Šiaulių „Aušros“ muziejus. 2023 m. restauruotame dailininko name Aušros alėjoje duris atvėrė nuolatinė memorialinė ekspozicija.

Žvelgiant į Gerardo Bagdonavičiaus gyvenimą tampa aišku, kad jis buvo ne tik talentingas menininkas, bet ir žmogus, suvokęs, jog piešinys gali tapti istorijos liudijimu, o kasdienybės vaizdas – neįkainojama vertybe ateities kartoms. Kol daugelis siekė nustebinti originalumu, jis kantriai fiksavo tai, kas nyko mūsų akyse. Būtent todėl šiandien jo kūryba atrodo dar reikšmingesnė nei anuomet.

Minėdami 125-ąsias Gerardo Bagdonavičiaus gimimo metines prisiminkime žmogų, kuris Lietuvą piešė ne tam, kad ji būtų gražesnė, o tam, kad būtų išsaugota.

06/07/2026

29/06/2026

🎬✨ Nuo kino ekrano šviesos iki scenos prožektorių – 60 metų kultūrinės Saulės Šiauliuose

Prieš 60 metų Šiauliuose duris atvėrė kino teatras „Saulė“ – vieta, kur miesto žmonės rinkdavosi patirti kino magiją. Užgesus šviesoms salėje, didžiajame ekrane atgydavo istorijos, o kiekvienas seansas tapdavo maža švente. Čia skambėjo juokas, tvyrojo įtampa, liejosi emocijos, o ne vienai šiauliečių kartai būtent „Saulė“ tapo pirmųjų kino prisiminimų dalimi.

Tačiau laikas atnešė pokyčius. Keičiantis miestui, kultūriniams poreikiams ir žiūrovų įpročiams, keitėsi ir „Saulė“. Kino teatro erdvė pamažu transformavosi, įgaudama naują paskirtį – tapo vieta, kurioje gimsta gyvas susitikimas tarp atlikėjo ir žiūrovo.

Taip kino teatras „Saulė“ virto Šiaulių koncertų sale „Saulė“ – erdve, kur šiandien gyvena muzika, teatras, šokis ir svarbiausi miesto kultūriniai įvykiai. Jei anuomet žiūrovus jungė kino ekranas, šiandien juos vienija gyvas garsas, scena ir bendras kultūrinis pulsas.

Per šešis dešimtmečius keitėsi formos, technologijos ir laikmečiai, tačiau viena liko nepakitusi – „Saulės“ misija telkti žmones per meną ir kultūrą.

💛 60 metų – tai ne tik sukaktis. Tai gyva istorija apie vietą, kuri augo kartu su Šiauliais, keitėsi kartu su bendruomene ir iki šiol skleidžia savo kultūrinę šviesą.

26/06/2026

AR ŽINOJOTE, KAD…1980 m. liepos 21 d. iškilmingai uždarius „Ekrano“ marių užtvanką, buvo baigti jos statybos darbai.

Šiandien „Ekrano“ marios daugeliui panevėžiečių siejasi su pasivaikščiojimais, poilsiu prie vandens ir atnaujinta pakrante. Tačiau iš pradžių šis vandens telkinys buvo kuriamas ne poilsiui, o gamybiniams miesto poreikiams.

Augant pramonei ir didėjant gyventojų skaičiui, Panevėžyje ėmė trūkti geriamojo vandens. Miesto gyventojai, fabrikai, gamyklos ir kiti vartotojai vandenį gaudavo iš vienintelės vandenvietės, kurios 24 gręžiniai per parą tiekė apie 31 tūkst. kubinių metrų vandens.

Didelė šio kiekio dalis atitekdavo pramonei – fabrikai ir gamyklos per parą sunaudodavo apie 17 tūkst. kubinių metrų geriamojo vandens. Todėl, siekiant pagerinti vandens tiekimą gyventojams, pradėta svarstyti gamybinio vandentiekio iš Nevėžio upės statyba.

Būsimo tvenkinio vieta pasirinkta ties „Ekrano“ gamykla, nes ši gamykla turėjo būti viena pagrindinių gamybinio vandens naudotojų. Statybos darbai pradėti 1975 m. pavasarį, o tvenkinys vandeniu buvo pildomas 1980 m. birželio-liepos mėnesiais.

Formuojant tvenkinį, buvo apsemta dalis aplinkinių teritorijų: apie 42,75 ha Panevėžio vaismedžių medelyno Dembavoje žemių, 8,38 ha Panevėžio melioracijos statybos valdybos žemių, šios valdybos pionierių stovyklos sporto aikštelės, taip pat 10,14 ha karinio dalinio žemių.

Tvenkinio paviršiaus plotas siekia 84 hektarus, jame sukaupta apie 2 milijonai kubinių metrų vandens. Tvenkinio ilgis – apie 8 kilometrai, didžiausias plotis – 0,27 kilometro, giliausia vieta – 6,5 metro.

Statant užtvanką buvo paklota apie 6 tūkst. kubinių metrų betono, 560 kubinių metrų surenkamojo betono, sunaudota 423 tonos metalo, išvežta ir atvežta apie 570 tūkst. kubinių metrų žemių bei 10 tūkst. kubinių metrų žvyro. Užtvankos statyba Panevėžiui kainavo apie 1,5 milijono rublių.

Taip Panevėžio rytiniame pakraštyje, prie buvusios „Ekrano“ gamyklos, pramonės poreikiams sukurtas vandens telkinys ilgainiui tapo poilsio, pasivaikščiojimų ir laisvalaikio prie vandens vieta.

17/06/2026

VYTAUTUI SIRTAUTUI – 105📍

📚 Profesorius Vytautas Sirtautas – viena ryškiausių Lietuvos kalbotyros ir pedagogikos asmenybių, savo gyvenimą paskyręs lietuvių kalbos tyrinėjimams, mokyklai ir jaunųjų lituanistų ugdymui. Jo įvairiapusė mokslinė, pedagoginė ir kūrybinė veikla paliko ryškų pėdsaką ne tik Šiaulių miesto, bet ir visos Lietuvos švietimo, mokslo bei kultūros gyvenime.

Vytautas Sirtautas gimė 1921 metų birželio 10 dieną Raseinių rajono Aukštašlynio kaime valstiečių šeimoje. Meilę mokslui ir kalboms jis atsinešė iš namų – jo tėvas buvo nepaprastai apsiskaitęs žmogus, mokėjo tris užsienio kalbas, mokė ne tik savo, bet ir kaimynų vaikus.

Baigęs Raseinių pradžios mokyklą ir 1941 metais – Raseinių valstybinę gimnaziją, V. Sirtautas pasirinko lituanistikos kelią. 1945–1950 metais Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, o kartu dirbo Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos institute. Čia prisidėjo prie vieno svarbiausių lietuvių kalbos mokslo veikalų – „Lietuvių kalbos žodyno“ – antrojo ir trečiojo tomų rengimo.

Pedagoginį darbą jis pradėjo dar 1943 metais Kebiškių pradinėje mokykloje – dirbo mokytoju ir mokyklos vedėju. Vėliau jo profesinis kelias tęsėsi Klaipėdoje: 1949–1956 metais dirbo Klaipėdos mokytojų seminarijoje ir Mokytojų institute, buvo Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėjas, vyresnysis dėstytojas.

1956 metais Vytautas Sirtautas buvo pakviestas dirbti į Šiaulių pedagoginį institutą, vėliau tapusį Šiaulių universitetu. Šis miestas tapo jo gyvenimo ir kūrybinės veiklos centru. Nors profesorių ne kartą kvietė dirbti kituose Lietuvos universitetuose, jis liko ištikimas Šiauliams, jų akademinei bendruomenei ir žmonėms.

Šiauliuose V. Sirtautas dirbo beveik pusę amžiaus – nuo 1956 iki 2003 metų, o profesoriaus pareigas ėjo iki 2008 metų. Jis buvo Filologijos fakulteto dekanas, Lietuvių kalbos katedros vedėjas, dėstė beveik visas svarbiausias kalbotyros disciplinas: sintaksę, morfologiją, stilistiką, fonetiką, istorinę gramatiką, kalbos istoriją, bendrąją ir baltų kalbotyrą, akcentologiją bei kitus dalykus.

Svarbiausia profesoriaus mokslinių tyrimų sritis buvo lietuvių kalbos sintaksė. 1969 metais jis apgynė disertaciją „Veiksmažodinis tarinys dabartinėje lietuvių kalboje“, už kurią jam suteiktas mokslinis laipsnis ir docento vardas, o 1988 metais suteiktas profesoriaus pedagoginis mokslinis vardas. Šis reikšmingas mokslinis veikalas po autoriaus mirties 2019 metais buvo išleistas atskira knyga, pasitinkant profesoriaus šimtąsias gimimo metines.

Profesoriaus mokslinis palikimas itin gausus. Jis paskelbė apie 180 mokslinių straipsnių lietuvių kalbos istorijos, sintaksės, kalbos kultūros ir dėstymo metodikos klausimais. Tarp svarbiausių jo veikalų – „Sakinio dalys. Problematika, pagrindinės sąvokos“, „Pagrindinių sakinio dalių derinimas“, „Kalbotyros pradmenys“, „Kaip tirti kalbą“, „Lietuvių kalbos sintaksė“ (su Č. Grenda) ir „Rinktiniai kalbotyros straipsniai“ (su Č. Grenda ir R. Petkevičiene).
Ne mažiau reikšminga buvo ir V. Sirtauto veikla rengiant vadovėlius mokykloms. Kartu su kolega Ignu Jurkoniu, vėliau su žmona pedagoge J. Sirtautiene ir sūnumi Vytautu V. Sirtautu jis parengė lietuvių kalbos vadovėlius įvairioms klasėms. Mokytojų bendruomenė ypač palankiai sutiko knygą „Teksto paslaptys. Kalbos ugdymo knyga V–VI klasei“. Sirtautų parengti vadovėliai buvo įvertinti Švietimo ir mokslo ministerijos bei Atviros Lietuvos fondo premijomis.

Profesorių domino ne tik kalbos sandara, bet ir jos filosofija – žmogaus santykis su žodžiu, kalbos gebėjimas atverti pasaulio pažinimo gelmes. Šios mintys atsispindi ir jo poezijoje. V. Sirtautas išleido eilėraščių rinkinius „Laiko dvasios sparnais“ (2001) ir „Dunksi laiko žingsniai nebylūs“ (2008).

Už nuopelnus Lietuvos kultūrai, mokslui ir švietimui 2001 metais profesoriui skirta Stasio Šalkauskio premija. Jis buvo Pasaulio lituanistų bendrijos, Lietuvių kalbos draugijos ir Lietuvių mokslininkų sąjungos narys, stažavosi Vilniaus, Rygos ir Prahos universitetuose, dalyvavo tarptautinėse konferencijose, vadovavo jaunųjų mokslininkų darbams.

Vytautas Sirtautas mirė 2008 metų gruodžio 29 dieną Šiauliuose, palikęs išskirtinį mokslinį ir pedagoginį palikimą.
Šiandien, minint profesoriaus Vytauto Sirtauto 105-ąsias gimimo metines, prisimename ne tik kalbos tyrinėtoją ar universiteto profesorių. Prisimename žmogų, kuriam lietuvių kalba buvo gyvas kultūros reiškinys, tautos atmintis ir dvasinis pamatas.

16/06/2026

AR ŽINOJOTE, KAD… 1993 m. gegužės 11 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo patvirtintas atkurtas istorinis Panevėžio miesto herbas.

Iki XVIII a. pabaigos Panevėžys miesto teisių ir herbo neturėjo. Miesto savivaldos pradžią liudija XIX a. pradžios Panevėžio rotušės antspaudai. Seniausias žinomas Panevėžio rotušės antspaudas aptiktas 1801 m. Panevėžio miesto rotušės išduotuose dokumentuose. Jame po Rusijos imperijos dvigalviu ereliu buvo pavaizduotas Panevėžio miesto simbolis – pastatas su trimis bokštais.

1812 m. pagamintame Panevėžio imperatoriškojo miesto magistrato antspaude šis simbolis buvo pakoreguotas. Pastatas jau priminė dviejų aukštų mūrinius vartus su trimis bokšteliais (kuorais) ir didesniu centriniu bokštu už jų, ant kurio stogo buvo įrašyta rusiška raidė „П“ – Panevėžio miesto pirmoji raidė. Ar būta dar senesnių miesto simbolių, sunku pasakyti. Būtent šio antspaudo ikonografija tapo pagrindu atkuriant istorinį Panevėžio miesto herbą.

Panevėžio herbas per daugiau kaip du šimtmečius ne kartą keitėsi. Po 1831 m. sukilimo senoji miesto simbolika buvo pašalinta, o miesto rotušės antspauduose liko Rusijos imperijos dvigalvis erelis. 1845 m. caro Nikolajaus I patvirtintame Panevėžio apskrities herbe atsirado sidabrinis obeliskas, rodęs priklausomybę Kauno gubernijai, ir sidabriniame lauke pavaizduota ruda žagrė.

Tarpukariu, pamiršus senąjį miesto simbolį, herbe imta vaizduoti du sukryžiuotus linų pėdus ir žagrę. Linų pėdai buvo siejami su Upytės kraštu, o žagrė perimta iš XIX a. Panevėžio apskrities herbo.

1969 m. Respublikinė heraldikos komisija patvirtino miesto herbą, kurio viršutiniame raudoname lauke buvo pavaizduoti du sukryžiuoti balti linų pėdai, o apatiniame mėlyname lauke – baltas arklas. Vis dėlto Atgimimo metais pradėta kalbėti, kad tarybiniais metais patvirtintą herbą reikia peržiūrėti. Jame vaizduojami simboliai buvo labiau būdingi kaimui, o ne miestui.

Dabartinio Panevėžio miesto herbo etaloną sukūrė dailininkas Arvydas Každailis. Sidabriniame skydo lauke vaizduojami dviejų aukštų raudoni vartai su trimis bokšteliais ir virš jų per vidurį iškilusiu bokštu. Įvažiavimo anga, langai ir skydo papėdė – juodi.

Ką tiksliai reiškė seniausias Panevėžio miesto simbolis, sunku pasakyti. Jis galėjo simbolizuoti patį miestą, nes vartai, bokštai ir kiti mūriniai statiniai Europos miestų heraldikoje buvo gana dažni simboliai.

Buvęs Panevėžio miesto herbas vis dėlto neišnyko. 1995 m., pakoregavus spalvas, jis buvo patvirtintas Panevėžio rajono savivaldybės herbu.

Pranešimas parengtas remiantis Lietuvos valstybės naujajame archyve saugomoje Lietuvos heraldikos komisijos byloje „Panevėžio miesto heraldika“ esančia medžiaga. LVNA. F. 1, ap. 15, b. 223.

04/06/2026

🤝Džiaugiamės sulaukę Panevėžio rajono savivaldybės viešoji biblioteka organizuojamos programos „Istorijos, kurios vienija: pilietiškumo ugdymas bendruomenėse“ dalyvių.

📚Dalijamės jų atsiliepimu apie viešnagę Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale.

Ačiū, kad apsilankėte!

02/06/2026

AR ŽINOJOTE, KAD… 1963 m. gruodžio 29 d. panevėžiečiams buvo įteikta savotiška naujametinė dovana – mieste uždegtas simbolinis „žydrasis fakelas“. Iš jo išsiveržusios gamtinės dujos suliepsnojo melsva liepsna, ženklindamos svarbų Panevėžio miesto įvykį.

Šis fakelas iki Panevėžio atkeliavo ne tiesiausiu keliu. Prieš tai jis pabuvojo Minske, Vilniuje ir Kaune. Pagaliau, 1963 m. pabaigoje, buvo sumontuotas ir Panevėžyje. Tai reiškė, kad miestą pasiekė iš Ukrainos atkeliaujančios gamtinės dujos.

Tuo metu buvo baigta magistralinio dujotiekio ir pagrindinių miesto dujotiekio tinklų statyba. Panevėžys tapo trečiuoju Lietuvos miestu, kuriame gamtinės dujos pradėtos naudoti gyventojų buities ir pramonės reikmėms. Dujotiekio trasa iš Vilniaus driekėsi per Panevėžį Šiaulių link.

Pirmieji mieste dujomis džiaugėsi Liepų alėjos 11-ojo namo gyventojai. Vėliau dujos pasiekė ir Vilniaus gatvės gyventojus. Iki 1964 m. Panevėžyje buvo dujofikuota 5810 butų: 1291 jų naudojo gamtines, 4519 – suskystintas dujas. Pamažu dujos pasiekė ir miesto pramonės įmones.

Vis dėlto dujos panevėžiečių buityje pasirodė kiek anksčiau. 1960 m. liepos mėn. 48 miesto gyventojai savo namuose jau buvo įsirengę dujines virykles, to meto spaudoje vadintas „dujinėmis plytelėmis“. Tai buvo dujomis veikusios viryklės su keturiomis arba dviem vietomis puodams ir orkaite. Prie tokios viryklės buvo prijungiamas dujų balionas, o dujoms pasibaigus, jis vėl pripildomas. Viryklė su dviem vietomis puodams, dujų balionu ir jo prijungimu kainavo 382 rublius.

Dujų istorija Panevėžyje prasidėjo ne tik nuo iškilmingo „žydrojo fakelo“ uždegimo, bet ir nuo visai kasdienių dalykų – puodų, orkaičių ir dujų balionų panevėžiečių virtuvėse.

Jei savo šeimos archyvuose turite senos dujinės viryklės ar dujų baliono nuotrauką, kviečiame pasidalinti ja su mumis 😊

29/05/2026

Iš Panevėžio – į melioracijos darbus visoje Lietuvoje

📓Kviečiame paskaityti ŠRVA Panevėžio filialo parengtą publikaciją apie Panevėžyje veikusią hidromelioracijos mokyklą.

☝️XX a. viduryje, Lietuvoje įsibėgėjant melioracijos darbams, Panevėžyje buvo pradėti rengti šios srities specialistai. Publikacijoje trumpai pristatoma hidromelioracijos technikumo pradžia, mokinių kasdienybė, praktinis rengimas ir vėlesnė mokyklos raida.

📰Publikacija paskelbta 2026 m. gegužės 22 d. Panevėžio rajono laikraštyje „Tėvynė“, Nr. 20.