23/01/2026
LIUTAURAS STOŠKUS
Kartą vienuose mokymuose jų vedėjas per pertraukėlę parodė įdomų grupės veikimo pavyzdį. Davė užduotį grupei iš kokių dvidešimties žmonių, ant kurių vienos rankos ištiestų pirštų uždėta ilga liniuotė, ją sutartinai nuleisti nuo liniuotės piršto neatitraukiant. Visų nuostabai, nežiūrint visų pastangų ją nuleisti, liniuotė kilo į viršų. Veiksmo dalyviai dairėsi vieni į kitus ir negalėjo suprasti, kaip tai atsitinka.
Šis pavyzdys nuolat iškyla prieš akis stebint pasaulyje vykstančius procesus. Niekas nenori karo, visi deda pastangas, kad karai neįvyktų, bet įvyksta priešingai.
Be abejo, karų genezė yra sudėtingesnis procesas nei liniuotės kilimas į viršų visiems siekiant ją nuleisti. Bet gražiai parodo, kad gautas rezultatas gali būti priešingas nei visų bendrai buvo siektas.
Trump‘o pateiktas pasiūlymas dėl „Taikos tarybos“ žymi pradžią proceso, po kurio mums įprato pasaulio (ir taikos) gali nelikti. Iš esmės tai kvietimas prie stalo ant kurio bus serviruoti nepakviestieji. Į šį lūžio tašką dėmesį Davose atkreipė Kanados premjeras Mark‘o Carney, kurio kalba sulaukė garsių aplodismentų ir kuria iš karto pradėta masiškai dalintis visame pasaulyje.
M. Carney, tarp visų kitų pasakytų svarbių dalykų, akcentavo, kad šiuo metu galingiausios valstybės ima siekti savo interesų, naudodamosi šalių ekonomine integracija kaip prievartos priemone. Čia galima būtų pridurti, kad ne tik ekonomine integracija, bet ir tiesiogine, karine prievarta. O be to taip vyko ir anksčiau, tik tarptautiniais susitarimais ekonominė ir karinė agresija buvo prilaikoma ir paprastai įvyniojama į diplomatijos popierėlį.
Trump‘as į popierėlius nieko nebevynioja ir žengia per visus reikšmingiausius tarptautinius susitarimus. Galima būtų vardinti daug tokio poslinkio priežasčių, bet viena esminių turbūt būtų ta, apie kurią nuo praėjusio amžiaus 8 dešmtmečio pradėjo kalbėti ekonomistai ir aplinkosaugininkai, kad pasaulis nėra guminis ir greitu laiku bus pasiektas tas lūžio taškas, kada ištekliai bus išeikvoti. Dabartiniais vakarų pasaulio ir ypač JAV vartojimo mastais Global Footprint Network duomenimis, reikėtų beveik 5 Žemes rutulių. Tai, kad mes visi kol kas kažkaip išgyvename vienoje Žemėje, reiškia tik tai, kad vieni vartoja daugiau nei kiti. Norint ir toliau taip vartoti, turi užsitikrinti, kad išteklių nepritrūksi. Pradedama dairytis į visas puses ieškant įvairių galimybių. Nes skolinimasis iš ateities kartų irgi yra pasiekęs savo ribas.
Tai suprasdami reikalą išmanantys mokslininkai ir politikai maždaug nuo XX a. pradžios ėmė siūlyti sprendimus, kurie leistų išgyventi be ekspancijos, kokia ji bebūtų. Čia verta prisiminti ekonomistus S.H. Dali, T. Jackson, kurie badė pirštu į nuolatinio augimo siekio absurdiškumą aiškindami, kad fiziniame pasaulyje nėra tokio dalyko, kaip nuolatinis augimas. Anksčiau ar vėliau visi susiduria su ribomis. Konkrečiai ekonominio augimo atveju – su išteklių ribotumu ir jų atsistatymo galimybėmis. Tai suvokus į ekonominę politiką ėmė skverbtis siekiai suderinti ūkinius poreikius su gamtos galimybėmis juos patenkinti. Atsirado supratimas, kad išmokti (iš)gyventi iš ribotų išteklių yra vienintelis būdas, kuris gali apsaugoti nuo ekonominės katastrofos pasiekus jų ribas. Todėl tokios priemonės, kaip daugkartinis medžiagų ir atsinaujinančių išteklių panaudojimas, ekonomikos žiediškumo siekis ir panašūs dalykai yra vienintelis būdas išlaikyti ir ūkinės veiklos vystymąsi, ir apsisaugoti nuo galimų turbulencijų visuomenėse, galinčių išvirsti ir į konfliktus tarp šalių. Apie tai, kokios pražūtingos pasekmės pasiekus ribas (finansinį prisotinimą) laukia ekonomikos, o ir pačios visuomenės, rašo, gaila, menkai Lietuvoje cituojamas, inžinierius ekonomistas prof. S. Girdzijauskas.
Trump‘o proteguojama „drill baby drill“ politika yra kardinaliai priešinga. Ji remiasi išteklių naudojimo intensyvinimu ir išteklių uzurpavimu kitose šalyse. Kartu su ja paleidžiamos ir „žiurkių lenktynės“, kur visi siekia atsikąsti didesnį kąsnį, o jų trūkstant didesniems leidžiama medžioti mažesnius. Ir tai negali privesti prie gero. Lieka tik laiko klausimas.
Visais laikais šalys labiausiai turtėdavo dėka karinių ekspansijų į kitus kraštus. Ir tik po II pasaulinio karo, pasirašius Jungtinių tautų chartiją, pirmą kartą buvo konstatuota, kad valstybių ribos negali būti keičiamos jėga. Nors šis esminis principas ne kartą buvo pažeistas, tačiau lemtingas įtrūkis įvyko tada, kai 2014 m. Rusijai užgrobus Krymą pasaulis praktiškai nesureagavo. Ir štai dabar, karinis nusikaltėlis Putinas su vasalu Lukašenka yra kviečiamas prie „Taikos stalo“. Pasaulį norima skirstyti į dominuojančius ir besąlygiškai jiems paklūstančius. Vieniems vieta prie stalo, kitiems – būti patiektiems ant jo.
Todėl M. Carney yra teisus. Tik bendrai susivienijusios šalys galėtų pasipriešinti ir atsispirti peršamam ekonominės (galima būtų pridėti – ir karinės) galios diktatui, kur pralaimėję yra išmainomi ar parduodami tiems, kurie turi geras kortas. Europa pasirodė nesanti pasirengusi karinei atakai. Tačiau prieš Trump‘o teritorines pretenzijas atsilaikė, - panašu, kad bent kuriam laikui JAV prezidentas atsitraukė nuo Grenlandijos ir naujo muitų karo kol kas nebus. Bet pasiūlymas dėl naujos pasaulio tvarkos tebegalioja. Ar visos šalys sugebės pasakyti „ne“, kaip tai pasakė Prancūzijos prezidentas E. Macron‘as. Nelengvas pasirinkimas laukia Lietuvos. Ar nebus taip, kad momentinė laimė būti pakviestiems prie stalo, džiaugsmas pakišta gera korta ir leidimas susirinkti trupinius nuo stalo leis užmerkti akis prieš niūrią perspektyvą. Leis užsimiršti, kad tai tik biznis. Ir jame nieko asmeniško. Klausantis Lietuvos politikų kartais susidaro įspūdis, kad rekomenduojama susitaikyti su siūloma tarptautinės tvarkos fikcija tikintis, kad tai padės išvengti problemų ateityje. Ir visiškai užmirštama, kad įsigalėjus naujai tvarkai lengvo kelio atgal jau nebus.
M. Carney nuotr.: PATRICK DOYLE | Scanpix
