Lietuvos centrinis valstybės archyvas - Lithuanian Central State Archives

27/07/2026

𝐊𝐚𝐣𝐞𝐭𝐨𝐧𝐚𝐬 𝐒𝐤𝐥ė𝐫𝐢𝐮𝐬

Liepos 27-ąją sukanka 150 metų, kai Kunigiškiuose, tuometiniame Svėdasų valsčiuje, gimė vienas iškiliausių Lietuvos akvarelininkų, tapytojas ir skulptorius Kajetonas Sklėrius. Jo gyvenimas ir kūryba – tai įdomus Lietuvos meno istorijos puslapis, kuriame susipina dailė, pedagogika, visuomeninė veikla ir valstybės kūrimo darbai.

Kajetonas Sklėrius gimė 1876 metais. Jo kūrybinis kelias prasidėjo ne Lietuvoje – 1896–1903 metais jis mokėsi Sankt Peterburgo Štiglico techninio piešimo mokykloje, kur baigė M. Čižovo vadovaujamą Skulptūros skyrių. Šis išsilavinimas turėjo didelę reikšmę jo meninei raidai. K. Sklėrius puikiai valdė piešinį, gebėjo tiksliai perteikti žmogaus figūrą, formą ir detales. Vėliau jo kūryboje skulptūrinis mąstymas natūraliai susiliejo su tapybine, ypač akvarelės, raiška.

1904–1915 metais K. Sklėrius gyveno ir dirbo Liepojoje. Čia jis mokytojavo komercinėje mokykloje ir gimnazijoje. Nuo 1907 metų pradėjo aktyviai dalyvauti dailės parodose, o 1913 metais Liepojoje surengė savo individualią parodą. Tai buvo laikotarpis, kai formavosi jo, kaip dailininko, braižas ir ryškėjo įvairiapusiški meniniai interesai.

Pirmojo pasaulinio karo metais K. Sklėriaus gyvenimas pasisuko kita kryptimi. 1915–1917 metais Petrograde jis dirbo Lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti centro komiteto Techniniame biure, taip pat Lietuvių parengiamuosiuose ir bendrojo lavinimo kursuose. 1918 metais tapo Baranovičių lietuvių pabėgėlių stovyklos viršininku. Šie darbai atskleidžia kitą jo asmenybės pusę, ne tik menininką, bet ir žmogų, aktyviai prisidėjusį prie lietuvių visuomeninio gyvenimo bei savo tautiečių gerovės.

Atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę, Kajetonas Sklėrius taip pat buvo reikalingas ne vien kaip menininkas. 1919 metais jis vadovavo Lietuvos socialinės apsaugos ir maitinimo ministerijos Maitinimo departamentui, vėliau tapo Kauno miesto ir apskrities viršininku. 1921–1922 metais dirbo Lietuvos Respublikos atstovybės Maskvoje prekybos atašė. Taigi jo gyvenimo kelias tuo metu buvo glaudžiai susijęs ir su jaunos Lietuvos valstybės kūrimu bei jos institucijų darbu.

Tačiau didžiausia K. Sklėriaus gyvenimo aistra vis dėlto buvo menas. 1922–1923 metais jis vadovavo Čiurlionio galerijai Kaune, o 1922–1932 metais dėstė Kauno meno mokykloje. Iki 1928 metų vadovavo Skulptūros studijai, o 1925–1929 metais buvo Kauno meno mokyklos direktorius. Jis priklausė Lietuvių dailės draugijai ir Lietuvių meno kūrėjų draugijai. Savo žinias ir patirtį K. Sklėrius perdavė jaunajai menininkų kartai, todėl jo reikšmė Lietuvos kultūrai neapsiriboja vien jo paties sukurtais kūriniais.

K. Sklėrius buvo įvairiapusis kūrėjas. Jis lipdė portretus, kamerines ir dekoratyvines skulptūras. Tarp jo darbų – Antano Strazdo portretas, sukurtas dar 1899 metais, Jono Basanavičiaus portretas, nulipdytas 1924-aisiais, kamerinė kompozicija „Vaikai“ ir dekoratyvinės skulptūros, skirtos Lietuvos banko fasadui Kaune.
Vis dėlto šiandien Kajetono Sklėriaus vardas pirmiausia siejamas su akvarele. Būtent šioje srityje jis pasiekė ypatingo meistriškumo ir tapo vienu žymiausių Lietuvos akvarelininkų.

Jo akvarelėse galima išvysti Lietuvos gamtą ir miestų peizažus, žmonių portretus, kasdienio gyvenimo akimirkas, interjerus ir natiurmortus. Jis tapė Akmenos pakrantes, Veneciją, Šv. Morkaus aikštę, žiemos Kauną. Kūrė žmonos portretus, įamžino „Senuką estą“, „Ponią St.“ – Staneikienę. Jo figūrinėse kompozicijose atsiveria žmonių gyvenimo akimirkos – „Parke“, „Palangos pliaže“.

K. Sklėriaus kūryba dažniausiai apibūdinama kaip realistinė, tačiau joje jaučiami ir impresionizmo bruožai. Dailininkui buvo svarbus tikslus piešinys, kruopšti formų modeliuotė, spalvos. Tačiau vėlyvosiose akvarelėse jo meninė kalba tampa laisvesnė ir lengvesnė. Skaidrūs, laisvai liejami dažo sluoksniai fiksuoja šviesą, atspindžius ir atmosferą, o kartu sukuria erdvės pojūtį.

Galima sakyti, kad K. Sklėriaus akvarelėse vanduo ir šviesa tampa savotiškais pagrindiniais kūrybos veikėjais. Dailininkas ne tik piešia tai, ką mato, bet ir perteikia tai, ką jaučia žiūrėdamas į pasaulį. Jo kūriniuose gamta, architektūra ir žmogus susilieja į vientisą, gyvą vaizdą.

Kajetonas Sklėrius buvo aktyvus parodų dalyvis. Jo kūryba nuo 1907 metų buvo pristatoma įvairiose parodose, o individualios parodos surengtos Liepojoje 1913 metais ir Kaune 1929 metais. Po dailininko mirties jo kūryba nebuvo pamiršta – retrospektyvinės parodos rengtos Kaune, Vilniuje ir Tartu. K. Sklėriaus kūrinių turi Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

Kajetonas Sklėrius mirė 1932 metų sausio 14 dieną Kaune.

Nors jo gyvenimas nebuvo ilgas, jis spėjo palikti ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Jo biografijoje atsispindi ne tik menininko, bet ir mokytojo, muziejininko, valstybės tarnautojo bei visuomenininko veikla.
O jo akvarelės ir šiandien leidžia pažvelgti į pasaulį taip, kaip jį matė pats dailininkas – jautriai, atidžiai ir su meile šviesai. Galbūt todėl Kajetono Sklėriaus kūryba nepraranda savo žavesio. Joje išsaugotos ne tik konkrečios vietos ir žmonių atvaizdai, bet ir trumpas šviesos blyksnis, gamtos nuotaika, žmogaus žvilgsnis.

Praėjus 150 metų nuo jo gimimo, Kajetonas Sklėrius išlieka svarbi Lietuvos dailės istorijos figūra. Tai menininkas, kuris savo kūryboje sujungė skulptoriaus formos pojūtį, tapytojo pastabumą ir akvarelininko gebėjimą iš kelių skaidrių spalvos sluoksnių sukurti gyvą, alsuojantį pasaulį.
--
Norinčius pamatyti ir sužinoti daugiau, kviečiame į archyvo dokumentų skaityklas, kuriose naudojantis duomenų baze ir darbuotojų konsultacijomis yra galimybė su saugomais dokumentais susipažinti išsamiau.
--
Kviečiame sekti archyvą instagrame: https://www.instagram.com/centrinisarchyvas/
--
E-kinas – LCVA virtualus kino, garso ir fotografijos archyvas, kuriame galite rasti daugiau nei 257 000 vienetų audiovizualinio paveldo objektų vienoje vietoje: https://www.e-kinas.lt/

21/07/2026

Žmogus Lietuvai atvėręs Visatą

Prieš 125 metus (1901 m. liepos 21 d.) gimė akademikas Paulius Slavėnas – vienas ryškiausių Lietuvos astronomų, matematikų, mokslo istorikų ir mokslo populiarintojų. Tai buvo žmogus, kuris ne tik tyrinėjo žvaigždes, bet ir mokėjo apie jas pasakoti taip, kad astronomija taptų artima kiekvienam.

Jo gyvenimo kelias buvo nepaprastas. Gimęs Maskvoje gydytojo Vinco Slavėno (1874-1939) ir akušerės Liubovės Kovalkovos-Burštein šeimoje, mokėsi Maskvos universitete, vėliau studijas baigė Lietuvos universitete Kaune. Dar būdamas labai jaunas gavo prestižinę Rokfelerio fondo stipendiją ir išvyko į Jeilio universitetą Niu Heiveno mieste (JAV). Studijavo astronomiją ir kai kuriuos fizikos dalykus. 1928 m. birželio 20 d. įgijo filosofijos daktaro laipsnį, apgynęs disertaciją „Žvaigždinis trijų kūnų problemos atvejis“ (mokslinis vadovas – prof. Ernestas Viljamas Braunas). Jo straipsniai pasirodė prestižiniuose JAV mokslo leidiniuose, o patį P. Slavėną savo nariu išrinko Tarptautinė astronomų sąjunga bei daugelis Europos ir Amerikos astronomų draugijų.

Tačiau grįžimas į Lietuvą nebuvo vien triumfo istorija.
Jaunasis mokslų daktaras tikėjosi greitai tapti universiteto privatdocentu. Vis dėlto jo laukė nelengvas išbandymas. Rektoriaus paskirtai komisijai netiko nė viena jo pasiūlyta habilitacinės paskaitos tema. Jos buvo pavadintos pernelyg populiariomis ir netinkamomis mokslinei diskusijai. Ypač kritiškas buvo profesorius Otas Folkas. Jis suabejojo ne tik pasiūlytomis paskaitų temomis, bet ir neturėjo laiko susipažinti su Amerikoje publikuotais P. Slavėno darbais. Pokalbis baigėsi aštriu konfliktu – emocijų nesuvaldęs jaunas mokslininkas įžeidė profesorių ir vėliau už tai gavo oficialų papeikimą.

Tačiau ši istorija turi gražią atomazgą. Po kelių mėnesių Paulius Slavėnas perskaitė naujai paskirtą habilitacinę paskaitą apie Mėnulio judėjimo teoriją, sėkmingai atsakė į oponentų klausimus ir slaptu balsavimu beveik vienbalsiai buvo pripažintas privatdocentu. Kartais net ir didžiausiems mokslininkams tenka įrodyti savo vertę ne vieną kartą.

Vėliau jo gyvenimas buvo skirtas Lietuvos mokslui. 1949 m. Paulius Slavėnas buvo išrinktas Lietuvos TSR mokslų akademijos nariu korespondentu, o 1968 m. tapo tikruoju nariu – akademiku. Jis vadovavo Vilniaus universiteto Astronomijos katedrai ir observatorijai, įkūrė astronomų grupę Lietuvos mokslų akademijoje, daugelį metų telkė Lietuvos mokslo istorikus. Svarbiausia jo tyrimų sritis buvo Visatos ir žvaigždžių sandara, reliatyvumo teorija, astrofizika ir mokslo istorija.

Tačiau bene didžiausias akademiko Pauliaus Slavėno talentas buvo gebėjimas sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai. Per savo gyvenimą jis išleido penkiolika knygų, tarp jų – „Dangaus spinduoliai“, „Astronomija“, „Saulės sistema“, „Žvaigždės“, „Pasaulio kilmė“, „Visatos sandara“, „Ar galima gyvybė Visatoje?“. Jis paskelbė daugiau kaip 870 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių, rašė ne tik apie astronomiją, bet ir apie matematiką, skatindamas visuomenės domėjimąsi mokslu.

Akademikas Paulius Slavėnas priklausė tai kartai mokslininkų, kurie tikėjo, kad žinios turi būti prieinamos visiems. Todėl jis buvo ne tik tyrėjas, bet ir mokytojas, paskaitininkas, enciklopedijų redaktorius, mokslo istorikas, aktyvus visuomenininkas.

1991 m. vasario 24 d. mokslininko gyvenimas užgeso Vilniuje. Tačiau jo darbai ir šiandien primena, kad kelias į mokslo pažinimą prasideda nuo smalsumo. O kartais ir nuo drąsos ginti savo idėjas, net jei iš pradžių jos sulaukia nepalankaus vertinimo.

Minėdami akademiko Pauliaus Slavėno 125-ąsias gimimo metines prisimename vieną ryškiausių Lietuvos astronomijos kūrėjų, kurio vardas neatsiejamas nuo Lietuvos astronomijos raidos ir mokslo populiarinimo.

--
Norinčius pamatyti ir sužinoti daugiau, kviečiame į archyvo dokumentų skaityklas, kuriose naudojantis duomenų baze ir darbuotojų konsultacijomis yra galimybė su saugomais dokumentais susipažinti išsamiau.
--
Kviečiame sekti archyvą instagrame: https://www.instagram.com/centrinisarchyvas/
--
E-kinas – LCVA virtualus kino, garso ir fotografijos archyvas, kuriame galite rasti daugiau nei 254 000 vienetų audiovizualinio paveldo objektų vienoje vietoje: https://www.e-kinas.lt/

16/07/2026

16/07/2026

🇱🇻 Liepos 15 d. Vilniaus universitete lankėsi Latvijos Respublikos Prezidentas Edgaras Rinkēvičius. Jis susitiko su Vilniaus universiteto rektoriumi prof. Rimvydu Petrausku, susipažino su VU istorija ir apžiūrėjo Lietuvos bei Latvijos istorijai reikšmingus dokumentus, rankraščius ir senuosius spaudinius.

📜 Lietuvos vyriausioji archyvarė doc. dr. Inga Zakšauskienė Latvijos Respublikos Prezidentui pristatė svarbiausius archyvinius dokumentus, liudijančius Lietuvos ir Latvijos dvišalių diplomatinių santykių istoriją bei esminius abiejų valstybių bendradarbiavimo aspektus.

🏅 Po renginio vykusios iškilmingos vakarienės metu Prezidentas Edgaras Rinkēvičius Lietuvos vyriausiajai archyvarei doc. dr. Ingai Zakšauskienei įteikė Latvijos valstybės apdovanojimą – Pripažinimo kryžių. Jai suteiktas Pripažinimo kryžiaus karininkės laipsnis už ypatingus nuopelnus Latvijos valstybei.

🖼 Vilniaus universiteto fotografija.

16/07/2026

𝐏𝐫𝐚𝐩𝐣𝐨𝐯𝐨𝐬, 𝐫𝐮𝐠𝐢𝐚𝐩𝐣ū𝐭ė𝐬 𝐩𝐫𝐚𝐝ž𝐢𝐨𝐬 𝐩𝐚𝐩𝐫𝐨𝐭𝐲𝐬

Lietuvių tradicinėje kultūroje rugiapjūtė buvo vienas svarbiausių metų darbų. Nuo jos sėkmės priklausė šeimos pragyvenimas, todėl pirmoji pjūties diena – prapjovos – buvo lydima papročių ir tikėjimų, turėjusių užtikrinti gausų derlių bei sėkmingą darbų eigą.

Rugiapjūtės pradžia nebuvo siejama su tikslia kalendorine data. Ji priklausė nuo javų brandos, oro sąlygų ir vietos papročių. Senoliai stebėdavo laukus, tikrindavo varpas, o pjauti pradėdavo tik įsitikinę, kad javai visiškai subrendę.

Pirmasis pjūvis turėjo simbolinę reikšmę. Į lauką buvo nešamasi duonos – tikėta, kad senoji duona turi susitikti su naujuoju derliumi. Darbai buvo pradedami susikaupus, su pagarba žemei ir jos dovanojamam derliui.

Rugiapjūtė buvo ne tik sunkus fizinis darbas, bet ir bendruomeniškumo metas. Laukuose plušėdavo šeimos nariai, kaimynai, giminės. Pjūtį lydėjo dainos, perduodamos darbo tradicijos ir papročiai, o ją užbaigdavo pabaigtuvės bei iš paskutinių varpų nupintas vainikas – derliaus gausos ir padėkos simbolis.

Kviečiame pažvelgti į mūsų archyve saugomas nuotraukas kuriose įamžintos rugiapjūtės akimirkos – žmonės, darbai ir kasdienybė, liudijanti laikus, kai kiekvienas nupjautas rugių pėdas buvo neatsiejama kelio į kasdienę duoną dalis.



--
Norinčius pamatyti ir sužinoti daugiau, kviečiame į archyvo dokumentų skaityklas, kuriose naudojantis duomenų baze ir darbuotojų konsultacijomis yra galimybė su saugomais dokumentais susipažinti išsamiau.
--
Kviečiame sekti archyvą instagrame: https://www.instagram.com/centrinisarchyvas/
--
E-kinas – LCVA virtualus kino, garso ir fotografijos archyvas, kuriame galite rasti daugiau nei 254 000 vienetų audiovizualinio paveldo objektų vienoje vietoje: https://www.e-kinas.lt/

15/07/2026

I Tremties ir lagerių metraštininkas. Valentino Gustainio 130-osioms gimimo metinėms

2026 m. liepos 15 d. minėsime rašytojo, vertėjo, filosofo Valentino Gustainio 130-ąsias gimimo metines. Lietuvos ypatingasis archyvas šiai sukakčiai paminėti parengė dokumentinį pasakojimą, kuriame gausu iki šiol plačiau neskelbtų faktų apie Gustainių šeimos represavimą bei sovietų saugumo vykdytą V. Gustainio persekiojimą, po tremties ir kalinimo grįžus į Lietuvą.
Profesionaliosios lietuvių žurnalistikos pradininkas V. Gustainis gimė 1896 m. liepos 15 d. Būdamas 22 metų parašė savo pirmąjį straipsnį „Patriotizmo svarba“, kuris buvo paskelbtas neseniai pradėtame leisti laikraštyje „Lietuvos aidas“.
1918 m. V. Gustainis aktyviai įsitraukė į Lietuvos valstybės atkūrimą, stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnaudamas eksternu išlaikė brandos egzaminus. Vėliau studijavo Heidelbergo, Sorbonos universitetuose. 1927 m. baigęs Lietuvos universitetą, dirbo įvairiose valstybės įstaigose, aktyviai dalyvavo studentų tautininkų korporacijos „Neo-Lithuania“ veikloje, rašė straipsnius tautininkų spaudoje, buvo laikraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiuoju redaktoriumi, ELTOS diplomatiniu korespondentu Vakarų Europoje, vėliau ELTOS direktoriumi.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1941 m. birželio 14 d. V. Gustainis su šeima buvo ištremtas į Altajaus kraštą, o 1945 m. sovietų saugumo suimtas ir nubaustas 10 m. už „antisovietinę propagandą ir agitaciją“. Kalėjo įvairiuose GULAG‘o kalėjimuose ir lageriuose. 1956 m. su šeima grįžęs į Lietuvą ir apsigyvenęs Griškabūdyje, sovietų saugumo toliau buvo persekiojamas. Atsisakė bendradarbiauti su KGB bei spaudoje viešai pasmerkti „antiliaudinę lietuvių nacionalistų veiklą“. Parašė atsiminimus apie veiklą tarpukario Lietuvoje bei tremtyje ir lageriuose praleistus metus.
V. Gustainis mirė 1971 m. spalio 10 d., palaidotas Šakių rajono Griškabūdžio kapinėse.

Pasakojimą paskaityti ir eksponatus pažiūrėti kviečiame Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje: https://bit.ly/4a6Xhib

I I I

14/07/2026

Tarp mokslo ir kalnų viršūnių

Šiandien sukanka 95 metai, kai gimė 𝐉𝐀𝐑𝐎𝐒𝐋𝐀𝐕𝐀𝐒 𝐎𝐊𝐔𝐋𝐈Č-𝐊𝐀𝐙𝐀𝐑𝐈𝐍𝐀𝐒 (g. 1931 m. liepos 14 d. Kaune) – viena ryškiausių Lietuvos alpinizmo istorijos asmenybių, sugebėjusi suderinti du iš pirmo žvilgsnio skirtingus pasaulius – mokslą ir kalnus. Inžinierius radiotechnikas, ilgametis dėstytojas, alpinistas ir sporto organizatorius, jis priklausė pirmajai Lietuvos alpinistų kartai, kuri XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje padėjo pamatus šalies alpinizmo tradicijoms.

Baigęs Kauno politechnikos institutą su pagyrimu, Jaroslavas pasirinko inžinieriaus radiotechniko kelią. Dirbo Kauno radijo gamykloje, Radijo matavimų technikos institute, o vėliau beveik tris dešimtmečius savo žiniomis dalijosi Kauno politechnikos institute, kuriame buvo Elektronikos katedros vyresnysis dėstytojas. Jo profesinė veikla atspindėjo tikslumą, atsakomybę ir gebėjimą spręsti sudėtingas užduotis – savybes, kurios ne mažiau svarbios ir kalnuose.

Alpinizmu J. Okulič-Kazarinas susidomėjo 1956 metais, kai Lietuvoje tik pradėjo formuotis organizuotas šios sporto šakos judėjimas. Per daugiau nei dešimtmetį jis dalyvavo svarbiausiose lietuvių ekspedicijose į Kaukazą, Tian Šanį, Pamyrą ir Altajų, įkopdamas į dešimtis viršūnių. Tarp reikšmingiausių pasiekimų yra pirmieji įkopimai į bevardes Pamyro viršūnes, kurioms buvo suteikti Čiurlionio, Donelaičio ir Lietuvos vardai. Šie laimėjimai tapo ne tik sportiniu pasiekimu, bet ir simboliniu Lietuvos vardo įprasminimu pasaulio kalnuose.

Jo sportiniai rezultatai buvo įvertinti daug kartų. Jaroslavas Okulič-Kazarinas keturis kartus tapo Lietuvos alpinizmo čempionu, du kartus laimėjo Pabaltijo čempionato aukso medalius. Ne mažiau svarbus buvo ir jo indėlis į alpinizmo organizavimą. Vadovaudamas Kauno alpinizmo sekcijai bei Lietuvos alpinizmo federacijai jis prisidėjo prie sporto šakos augimo, naujų ekspedicijų organizavimo ir jaunųjų alpinistų ugdymo.

Net ir pasibaigus aktyviai sportinei karjerai meilė kalnams neišblėso. 1997 metais jis įkopė į aukščiausią Alpių viršūnę – Monblaną, dar kartą įrodydamas, kad tikras alpinistas išlieka toks visą gyvenimą.

Jaroslavo Okulič-Kazarino gyvenimo istorija glaudžiai susijusi ir su šeimos tradicijomis. Jo senelis Rapolas Okulič-Kazarinas buvo vienas Lietuvos karo aviacijos pradininkų, o tėvas Anatolijus Okulič-Kazarinas – Lietuvos kariuomenės karininkas ir Nepriklausomybės kovų savanoris. Neatsitiktinai šeimos atsakomybės, tarnystės ir atkaklumo vertybės atsispindėjo ir paties Jaroslavo gyvenime.

Jaroslavas Okulič-Kazarinas paliko ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos alpinizmo istorijoje, bet ir akademinėje bendruomenėje. Jo gyvenimas liudija, kad atkaklumas, žinių siekis ir drąsa leidžia pasiekti aukščiausias viršūnes tiek moksle, tiek kalnuose.


--
Norinčius pamatyti ir sužinoti daugiau, kviečiame į archyvo dokumentų skaityklas, kuriose naudojantis duomenų baze ir darbuotojų konsultacijomis yra galimybė su saugomais dokumentais susipažinti išsamiau.
--
Kviečiame sekti archyvą instagrame: https://www.instagram.com/centrinisarchyvas/
--
E-kinas – LCVA virtualus kino, garso ir fotografijos archyvas, kuriame galite rasti daugiau nei 254 000 vienetų audiovizualinio paveldo objektų vienoje vietoje: https://www.e-kinas.lt/

--
Psichologas, pedagogas Alfonsas Gučas (priekyje) ir jo žentas inžinierius radiotechnikas, alpinistas Jaroslavas Okulič-Kazarinas pakeliui į Mosėdį. Mosėdžio mstl. (Mosėdžio sen., Skuodo r. sav., Klaipėdos apskr.), 1975 m. Autorius nenustatytas. LCVA, P-42782.

08/07/2026

In memoriam AIDAS MARČĖNAS

Šiandien netekome poeto, eseisto, kritiko Aido Marčėno – vieno ryškiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjų.

Yra poetų, kurie rašo gražius eilėraščius. Ir yra poetų, kurių žodžiai tampa žmogaus gyvenimo dalimi, prie jų sugrįžtama skirtingais gyvenimo tarpsniais, juose ieškoma paguodos, prasmės, tylos ir šviesos. Toks buvo Aidas Marčėnas.

Jo poezija niekada nesiekė triukšmingo dėmesio. Ji kvietė sustoti, įsiklausyti, pažvelgti į pasaulį ir į save atidžiau. Ji priminė, kad net kasdienybėje slypi paslaptis, o paprasčiausi žodžiai gali atverti tai, ko neįmanoma pasakyti tiesiai.

Šiandien, skaudžiu netekties metu, norime priminti jo eilėraščio „Ars poetica “ pradžią:

„Pasaulis baigias, todėl
reikia rašyti eilėraščius.
Kas dieną tvirtai pasiryžus,
lyg dirbtum kokį prasmingą,
tik tau vienam suprantamą darbą:
statytum namus, laivą
nykstančiai savo šeimynai,
arba restauruotum šventyklą
numirusios andai religijos.“

Šiandien šie žodžiai skamba kitaip. Dar stipriau primena, kad tikra poezija nepranyksta kartu su žmogumi. Ji lieka knygose, atmintyje, pokalbiuose, mūsų kalboje.

Nuoširdi užuojauta Aido Marčėno artimiesiems, bičiuliams, kolegoms ir visiems, kuriems jo kūryba buvo svarbi.

Netektis labai skaudi, tačiau poezijai laikas negalioja. Ji ir toliau ras savo skaitytoją, kalbės, guos ir primins, kad žodžiai kartais išlieka ilgiau už mus.
----
2005 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų pagerbimas ir jų darbų pristatymas Lietuvos Respublikos Seime. Premijos laureatas – rašytojas Aidas Marčėnas. Vilnius, 2006 m. vasario 16 d. Larisos Dmuchovskajos nuotr. LCVA, CDF-004678.