27/06/2019
Iš knygos '' Girių slėpiniai ''
Geriausia dovana
Grįžtu iš miško. Sutemo. Keturkampėmis langų akimis godžiai žiūri
miestas. Ruošiasi praryti.
Neišmoningi kartais mes, žmonės. Keturkampės sienos, keturkampiai
namai, keturkampis gyvenimas... Pasikelsiu keturkampiu liftu, išsimaudysiu
keturkampėje vonioje ir atsigulsiu į keturkampę lovą. Prieš užmigdamas galvosiu
apie pasaulį, kurį sukūrė Gamta. Jis keturiais kampais nesiriboja. Tai gerai
žinau, nes jo dalelę vežuosi su savimi. Mano rankose šešių šakų briedžio ragas.
Jį pasidėsiu šalia lovos ir žiūrėsiu, kol užmigsiu. Galvosiu apie buvusį jo savininką
briedį ir pavydėsiu jam laisvės. Rūsčios ir pavojingos, bet užtat tikros.
Taip bus po geros valandos, o dabar važiuoju maršrutiniu autobusu, kuriame
vyksta nedidelė konferencija „ragų klausimais“. Kaltininkė – mano rastoji
briedžio karūna. Ji neturi standartinių keturių kampų, užtat traukia visų
dėmesį. Gali vežtis lagaminus, dėžes, ką tik nori – niekas tavęs nekalbins, neklausinės,
ką veži, iš kur veži. Paprasčiausia – tai nemandagu, štai rago savininką
galima apipilti klausimais. Jeigu jis vežasi daiktą, nepanašų į kitus, vadinasi,
pats ne toks, kaip visi. Jei taip, tai ir elgtis su juo galima kitaip.
Aš už tai nė kiek nepykstu. Tik truputį nejauku, kai į tave, paišiną, pakvipusį
laužo dūmais, žiūri tiek daug akių. Tokiu atveju ima noras apsivilkti baltus
marškinius, kostiumą, užsirišti kaklaraištį ir taip pasidaryti... nematomam.
Visiems pranešu, kad šis ragas man kainavo daugokai – keturis šimtus...
kilometrų. Jo ieškojau dešimt dienų, dešimt laisvų šeštadienių ir sekmadienių.
„Siaubas. Manęs vienos su pagaliu į mišką neišvytum, o čia dar toksai
kelias“, – stebisi mergina.
Iš tiesų, ragų ieškojimas – vyrų užsiėmimas. Daug dienų teko vaikščioti
giriomis, bet nė vienos mergelės, ieškančios ragų,. nesutikau...
Iš autobuso galo pasigirsta replika: „Vaikšto po mišką visokie, žvėris baido...“
Ją metė išsidažiusi poniutė aptrupėjusiu nagų laku. Tikriausiai mechanizuoto
grybautojo žmona. Jai nieko nesakau, nes ilgai reikėtų aiškinti, kodėl
žvėrys nuo jos bėga, o nuo manęs – nelabai.
Moterėlė suranda užtarėjų. „Žvėrių kankintojas, – pasigirsta storas balsas.
– Įdomu, kuo jis nukirto tokį kietą kaulą?“
Dabar ateina eilė stebėtis man. Dvidešimtas amžius, civilizacija lyg greitasis
traukinys veržiasi į priekį, o žiūrėk, ima ir atsiranda žmonių, nežinančių,
kad briedžiams ragai kasmet krenta ir kasmet užauga nauji, kad ragą galima
surasti – nebūtina jį kirsti žvėriui nuo galvos.
Žinau, kad „konferencija“ autobuse nesibaigs. Ateis žmonės ir į namus.
Girs ragus ir jų savininką, gėrėsis jais, bet dažniausiai kaulys. Už pusę litro, už
deficitą, už „blatą“. Neduosiu. Žinau, kad kaulytojams mano surastas ragas –
paprasčiausias daiktas, kurį jie prisikals ant sienos ir didžiuosis, kad kiti tokio
neturi.
Bet kartą ateis žmogus, pamatys ragą ir nekaulys, o tik paprašys, kad
papasakočiau, kaip jį suradau. Pasakodamas žiūrėsiu jam į akis ir pamatysiu
– žmogus priėjo ribą, jam visai nedaug reikia, kad ištrūktų iš keturkampio
daiktų pasaulio nelaisvės.
Tada ragą dovanosiu tam žmogui. Tai darydamas jausiu didesnį malonumą,
negu keldamas šią karūną miške nuo žemės...
