24/07/2026
📕Štai ir įvyko Joannos Kuciel-Frydryszak knygos „Tarnaitės visa kam“ aptarimas Lazdynų bibliotekos knygų klube.
📗Kitas klubo susitikimas įvyks rugpjūčio 20 d. 17,30 val. Aptarsime B. Garmus knygą „Chemijos pamokos“.
„Galimybė pakeisti viską, įskaitant ir save, prasideda čia.“
ELIZABETĖ ZOT
Chemikė Elizabetė Zot nėra eilinė moteris. Iš tiesų, ji pirmoji pasakė, kad nėra tokio dalyko kaip paprasta eilinė moteris.
Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje Elizabetės vyriška kolegų komanda Hastingso tyrimų institute lygybę supranta labai nemoksliškai. Išskyrus vieną – Kalviną Evansą. Vienišas, protingas, nominuotas Nobelio premijai mokslininkas įsimyli jos protą. Tikroji chemija.
Bet gyvenimas, kaip ir mokslas, yra nenuspėjamas. Todėl po kelerių metų Elizabetė Zot tampa ne tik vieniša motina, bet, nors ir nenoromis, populiariausios televizijos laidos „Vakarienė šeštą“ žvaigžde.
Neįprastas Elizabetės valgių ruošimo būdas (sumaišykite šaukštelį acto rūgšties su žiupsneliu natrio chlorido) sukelia revoliuciją. Bet ne visi patenkinti jos augančiu populiarumu. Pasirodo, Elizabetė Zot ne tik moko moteris ruošti valgius. Ji drąsina jas pakeisti esamą padėtį.
Šmaikštus, įžvalgus romanas „Chemijos pamokos“ yra toks pat originalus ir patraukiantis kaip ir jo pagrindinė veikėja.
„Chemijos pamokos“ yra tyro oro gūsis – šmaikštus, įkvepiantis, gaiviai viltingas romanas su išskirtiniais veikėjais. Knyga teikia nepaprastą malonumą: ironiška, šilta ir traukianti skaityti.
Claire Lombardo, The Most Fun We Ever Had autorė
Ak, ši knyga! Labai rekomenduoju ją perskaityti. „Chemijos pamokos“ – tai vilties istorija. Pasakojimas, kaip išlikti ištikimam sau ir nepriimti kitų tau primestų apribojimų. Elizabetė Zot mane pribloškė savo intelektu, sąžiningumu ir tvirta asmenybe.
Laikui nepavaldi knyga, parašyta su audringa elegancija, juodu humoru ir maloniais siužeto vingiais. Elizabetė Zot yra legendinė veikėja: feministė, kuri nesileidžia sutraiškoma, motina, tikinti, kad jos vaikas – asmenybė, kurią reikia puoselėti, o ne formuoti. Susipažinę su ja į pasaulį pradėsite žiūrėti kitaip.
Pandora Sykes
Knyga, kibirkščiuojanti kiekviename puslapyje. „Chemijos pamokos“ – smagus ir įkvepiantis romanas: vieną minutę juokiesi, o kitą jau esi pasiruošęs kovoti. B. Garmus sukūrė neužmirštamą pagrindinę veikėją, bet visi kiti veikėjai, įskaitant ir šunį, taip pat nuostabūs.
Interviu su su knygos veikėja Elizabete Zot
Nors ir bodisi reporteriais, pagrindinė romano „Chemijos pamokos“ veikėja Elizabetė Zot sutiko mūsų skaitytojams atsakyti į keletą asmeninių klausimų.
Jei reikėtų save apibūdinti tik trimis žodžiais, kokie jie būtų?
Anglis, deguonis ir vandenilis.
Kokį patarimą duotumėte moterims, šiandien ateinančioms į mokslinių tyrimų lauką?
Investuokite į geros kokybės gumines pirštines iki alkūnių. Jos ne tik apsaugos jus nuo bereikalingų nudegimų, bet ir išgelbės nuo daugybės puodelių kavos ruošimo kitiems, kurie, regis, nesuvokia, kad moterys nėra biologiškai užprogramuotos vergiškiems patarnavimo darbams. Nesvarbu, žino jie tai ar ne, – padarysite jiems paslaugą. Įstaigose kava siaubinga.
Elizabete, kaip tvarkytis su seksizmu darbe?
Galiu pasiūlyti kelis smurtinius sprendimus, bet rizikuotumėte patekti į kalėjimą, nebent jus teistų tokių pat pažiūrų teisėjai kaip ir jūs. Tokiu atveju arba būtumėte nuteista lygtinai, arba gautumėte dovanų krepšį. Bet pirmiausia pasisakyčiau už bandymą suprasti, kodėl seksizmas apskritai egzistuoja: taip norima susiaurinti valdžios ir konkurencijos lauką pagal lytį; valdyti kitų talentus pagal dirbtinius biologinius „faktus“. Tokia pati baime pagrįsta strategija mums atnešė rasizmą, heteroseksizmą ir dar daug kitų -izmų. Šiai strategijai pasipriešinti tiesiog vartočiau vieną žodį. Ne. Ir kartočiau jį ad nauseam, kol žinia pagaliau būtų priimta.
Kuo jus pirmiausia patraukė Kalvinas Evansas?
Menzūromis. Be jų, dar buvo jo pagarba kitų idėjoms, jo nuolatinė atsakymų paieška ir jo gebėjimas prisipažinti suklydus. Puikus žmogus yra puikus ne dėl kokių nors ypatingų DNR įvijų, o dėl savo didžiadvasiškumo pripažįstant kitų talentus ir, užuot jų bijojus, stengiantis juos iškelti.
Ar turite mėgstamą pasaką, kurią skaitote savo dukrai Mad prieš miegą?
Kaip ir visi vaikai, ji mėgo „Nežudyk strazdo giesmininko“, bet pastaruoju metu susidomėjo Nancy Drew. Manau, todėl, kad Nancy, regis, niekada nelanko mokyklos.
Kaip ilsitės vakarais?
Mudu su Šešios trisdešimt einame pasivaikščioti. Turėti draugą, su kuriuo gali pasidalyti slapčiausiomis paslaptimis ir liūdniausiais troškimais, visada labai vertingas dalykas.
Autorė apie knygą
Turėtumėt nusakyti savo knygą tik dviem eilutėmis, kokios jos būtų?
Septintojo dešimtmečio pradžioje nevertinama mokslininkė chemikė tampa televizijos kulinarinės laidos vedėja ir galiausiai moko tautą daugiau nei tik ruošti valgius.
Ar parašyti šį romaną įkvėpė kokia nors ypatinga istorija?
Norėjau patyrinėti seną problemą – iškilūs protai ilgai buvo atskirti nuo mokslo dėl sisteminio seksizmo, rasizmo ir kultūrinių barjerų. Mokslas yra sritis, į kurią neleisti mažumų – moterų, spalvotųjų, visų lyčių žmonių – ne tik nepriimtina, bet ir iškrypėliška, nes mokslas tose grupėse neturi jokių intelekto ribų. O iš asmeninės patirties – mano motina buvo slaugė, bet metė darbą, kad namie augintų keturias dukras. Tačiau buvo akivaizdu, kad jai jo trūksta (vėliau ji vėl dirbo). Dažnai klausdavau, kodėl ji tapo slauge, o ne daktare. Dažniausiai mama atsakydavo vienu iš dviejų būdų: arba kad nėra pakankamai protinga, jog taptų daktare, arba kad slaugymas moterims labiau tinka. Abu šie atsakymai man nepatiko, nes motina buvo protingiausias mano kada nors sutiktas žmogus.
O kaip aš parašiau šį romaną... prisipažinsiu, nesu planuotoja. Apmetu savo veikėjus, paskui kiekvienam iš jų parašau individualias scenas, tada palaipsniui susieju juos vystantis temoms. Bet Elizabetė Zot buvo antraeilė veikėja knygoje, kurią rašiau savo menų magistro laipsniui (mečiau studijas dėl asmeninių priežasčių). Tos knygos taip ir nebaigiau, bet Elizabetė Zot manęs nepaliko. Žinojau, kas ji, ir žinojau turinti papasakoti jos istoriją.
Nors nesu mokslininkė, kadaise dirbau mokslinėje leidykloje. Mane visada žavėjo moksliniai metodai, nes jiems reikia įrodymų, o ne šiaip teiginių ar pasakojimų. Mane visą gyvenimą supo mokslininkai, mačiau, kaip kruopščiai jie apgalvoja savo hipotezes, tikrina savo mintis, pripažįsta klaidas – ir viskas tam, kad geriau suprastų, kaip veikia mūsų pasaulis. Bet mane žavi ir tie, kurie eina į mokslą, tačiau neturi tos esminės moralės, užtikrinančios, kad tai, ko jie siekia, yra tiesa.
